Pamiršti.

Dairiausi pro langą svarstydama, ką įdomaus parašyti į blog’ą. Vaizdas tikrai nėra labai įdomus (aptriušęs daugiabutis su nereikalingų daiktų prigrūstais balkonais ir pulku balandžių ant stogo), bet vis kažkaip erdviau akims, nei nuolat matyti keturias sienas ar kompiuterio ekraną. Taigi, stebėjau nejudrų, kone  savo paties ramybėje mirštantį pastatą. Tada į ketvirto aukšto balkonėlį išėjo pavargusi senutė su raudona skepeta ant galvos. Ji padžiovė, ant aukštai ištempto šniūro, porą storų kojinių, dar kažką pasikrapštė krūvoje rakandų ir lėtu tempu gryžo atgal uždarydama duris ir užtraukdama ilgas baltas užuolaidas.

Tai stebėdama susimąsčiau. Susimąsčiau apie visus senolius, kurie kasdien vaikšto tarp mūsų,  pamažėle kruta, gyvena. Dažnai matome juos laukiančius troleibusų stotelėse, tempiančius su savimi sunkius arba priešingai visai lengvučius ir tuščius maišus, o jų žingsniai lėti ir nebe žvalūs. Vis pastebiu senutes, stovinčias miesto centre ar prie turgelių ir pardavinėjančias, ar tiksliau bandančias parduoti, darželio gėles ir žibučių puokšteles pavasarį, nedidelius, bet tikrai lietuviškus obuolius rudenį ir vilnones kojines, numegztas atgrubusiais pirštais ir išardytų megztinių siūlų. Aš praeinu pro jas, matydama pavargusius, bet viltingus žvilgsnius ir vis galvoju, o gal kada reikėtų nusipirkti žibučių. Tačiau galiu jų pasirinkti ir pati, todėl niekada neperku. Tos senutės stengiasi, tikisi (tikrai nemanau, kad stovi lauke, pavyzdžiui  prie -10 laipsnių, vien dėl smagumo), tačiau to, ką jos siūlo ne tik man nereikia. To daug kam nereikia. Man liūdna ir kartu baugu. Kodėl šiame pasaulyje taip yra? Aš nesuprantu, kodėl žmonės, sunkiai dirbę visą gyvenimą, turi kęsti nepriteklius ar tiesiog sunkią ir vienišą senatvę? Tai – neteisinga. Taip yra. Bet tai nereiškia, kad taip ir turi būti. Galbūt valstybė juos pamiršo, nepamirškime bent mes.

Pamenu, kaip vieną dieną aš suvokiau, kad laikas nepaliaujamai lekia, ir kad visi žmonės, kurie man brangūs anksčiau ar vėliau iškeliaus. Tą dien aš supratau, kad man dar likę daug laiko, o va, močiutei nežinia kiek. Todėl stengiuosi ją aplankyti visada, kai tik važiuoju per tą miestą. Nenoriu vėliau suvokti, kad taip ir nespėjau jos pažinti. Prisiminkime mums svarbius žmones kuo dažniau. Mūsų senelius ir jau senstančius (kad ir kaip bebūtų sunku tai pripažinti) tėvus. Neleiskime jiems jaustis vienišiems ir nebereikalingiems, nes tai blogiausia, ką galime padaryti.

Reklama

Egzistuos ar gyvuos?

Šią akimirką bandau sugaudyti visas mintis besisukančias ore virš mano galvos. Bando įsivyrauti keista atmosfera, kad vėl stengiuosi iššokti aukščiau bambos. Man niekada nesisekė su blog’ais. Buvau pradėjusi gal 4 kartus. Ir nieko. Jie nudžiūvo dar būdami visai mažais ir silpnais daigeliais. Akivaizdu – per mažai prižiūrėjau, per mažai stengiausi.

Sugaunu kitą mintį, kur klausiu, kodėl vėl tai darau? Truputį pamąsčiusi išsiaiškinu, kad tai svajonės, graužiančios iš vidaus, ir kuo ilgiau delsiu tuo atkakliau jos mane persekioja. “Rašyk, rašyk, rašyk… Ko tu delsi?“ – šnabžda man nuolat. Vis giniau jas tolyn. Dar ne laikas, dar ne šiandien, dar nežinau kaip, apie ką… Nors ne, problema matyt tame, kad įsikalbėjau sau, jog man trūksta iškalbos.  Šiaip ar taip, aš vis dėlto rašau. Vardan svajonių… :)

Vėl užmetu tinklą į minčių spiečių. Šįkart pagaunu kažką apie pastangas… Atsargiai išvynioju gležną popierėlį. O ten… Hm… ganėtinai aukšti siekiai: papildyti blog’ą įrašu bent porą kartų per savaitę, stengtis, kad būtų įdomu (tai reiškia nerašyti bet kaip), nesiskųsti ir nedejuoti, nes tai skleidžia blogą nuotaiką ir atbaido skaitytojus (che, che, labai tikiuosi, kad tokių atsiras), o svarbiausia, pasiryžti ir nemarinti bent jau šio blog’o.

Ir pabaigai. Jei šis mano tinklaraštis pasimetęs ir apipelijęs kažkur egzsistuos reikš, jog aš ir vėl susimoviau ir neužtekau valios. O to aš visiškai nenoriu. Taigi, privalau dėti pastangas, kad jis gyvuotų, įsišaknytų, sužaliuotų, suvešėtų ir pražystų. Galbūt tada mažasis padarėlis,vardu blog’o svajonė, leis man jaustis laimingesnei nei esu dabar.

Tik nenumirk, nenuvysk, nenudžiūk! Prašau. Išvysk pasaulį.