O, ilgesy, be tavęs nebūtų tokios laimės…

Ar kada jautėte tą džiaugsmą, kai susitinki seniai nematytą brangų draugą(ę) ir pajunti tokią  laimę, tarsi būtų išsipildžiusi didžiulė svajonė. Pirmąją susitikimo akimirką net nežinai ko griebtis: norisi viską kuo greičiau išpasakoti, išsakyti, apkabinti, prajuokinti, nuolat šypsaisi fiziškai negalėdamas nutaisyti kitokios veido išraiškos…

Tai iš tiesų gera, smagu ir vertinga. Ypač kai anksčiau su tuo žmogumi matydavaisi kasdien: kartu važiuodavai į mokyklą, kartu grįždavai namo, kartu žiūrėdavai naujus filmus, kartu liūdėdavai. Apninka nostalgija… Būtent dėl to ilgo nesimatymo būna taip gera vėl susitikti.

Aš dabar net negalėčiau kitaip kalbėti, nes vos prieš valandą išlydėjau savo gerą draugę. Mums poros parų neužtektų viskam apšnekėti, ką jau kalbėti apie vieną vakarą… Juk tiek daug yra ką papasakoti, kai gyvenime vyksta pokyčiai, lekia savaitės, įvykis seka įvykį, kai tiek daug dar nepažinta ir neatrasta… Be galo džiaugiuosi, nes nesimatėme nuo rudens, o atrodo tarsi jau metus… Tikiuosi greit vėl susimatysim ir nebe taip retai. Kad ir kaip kartais atrodo viskas keblu ir nesuderinama laiko atžvilgiu, bet kaip sakoma, labai norint viskas įmanoma ;)

Mūsų susitikimui pažymėti man labai įstrigusi daina :)

O dabar apie dar vieną ilgesį, šiek tiek kitokį, tačiau tikrą. Tai – žvaigždžių ilgesys. Vos išėjusi laukan spaudžiant 15 laipsnių šaltukui pirmiausia užverčiau galvą ir… taip pamačiau žvaigždes. Daugybę, galybę žvaigždžių! Atrodytų, na ir kas čia tokio nuostabaus? O tas, kad Vilniuje to taip lengvai nepamatysi. Sostinėje naktinis dangus nuolat oranžiniai rausvos spalvos. Gal ir matytųsi žvaigždės gerai įsižiūrėjus, bet tikrai ne šitaip ryškiai, ir ne tokioje gilybėje.

Įsivaizduokit. Kaimas, na už kaimo ribų. Aplink – nė vienos lempos ar šviesos lange. Eini  keliu, po kojomis šiugžda sniegas, odą kausto šaltis, nešiesi rankoje prožektorių, kad nenuklystum į griovį. Visur kitur –  Tylu. Išjungi vienintelį šviesos šaltinį, pakeli akis aukštyn ir pamažėle eini stebėdamas beribį kiekį didesnių ir mažesnių spingsinčių taškelių. Jie aplink, jie visur, tarsi būtum po didžiuliu kupolu. Argi tai ne nuostabu? :) Man tai – neįkainojama.

Beje, dar vienas mažutis pastebėjimas. Šią naktį viskas pasidengė šerkšnu: mežiai, lempos, vartai, kastuvai, durų spyna iš vidinės namo pusės… Tai žavu. Mėgstu šerkšną :)

Gero Jums vakaro, nakties ir ryto.

Paaukokit truputėlį savo gyvenimo laiko tamsioms, tylioms, stingstančioms, šerkšnotoms,  ir giedroms žiemos naktims. Tai verta.

Laiminga,

Paulina

Reklama