Dalykai, dėl kurių susimąstome, Nr. 1

Aš nemoku mėgautis skaitymu. Jei siužetas įdomus, puslapiai tiesiog tirpsta ir nebekreipiu dėmesio į tai, ką rodo laikrodis. Tegul net iki aušros, bet negaliu padėti knygos į šoną kol nepabaigiu. Šis keistokas simptomas neseniai vėl buvo pasireiškęs gana stipriai.

Taip jau nutiko, kad vaikštinėdama po knygyną, nesugebėjau praeiti pro stalą su iškaba „akcija“. Ir gerai, nes ten radau seniai išsvajotą ir savo laiko laukusią Joanne Harris knygą „Ledinukų bateliai“ (kas nežino, tai yra romano ir filmo „Šokoladas“ tęsinys). Net nebuvo jokių, man labai būdingų, dvejonių. Aš tiesiog įsikabinau į tą knygą… nors, iš tiesų, ne apie tai norėjau parašyti. Idėja buvo išdėstyti, kodėl man tai svarbu ir ką man davė šis kūrinys.

Taigi, mano santykis su šia istorija prasidėjo iš kito galo. Pirmiausiai, deja, pamačiau filmą („Šokoladas“). Nesakau, jog tai labai blogai, filmas man patiko, sužavėjo, ir gal kitu atveju aš niekad ir nebūčiau susidūrusi su šios rašytojos kūriniai. Šiaip jau dažnai sakoma, kad filmai neatitinka knygų ir dažnai būna daug prastesni, bet šiuo atveju drįsčiau nesutikti. Iš tiesų, šį tinklaraščio įrašą paskatino ne tiek knyga, kiek vėl pažiūrėtas filmas. Jį žiūrint daug kas paskatina susimąstyti.

Pagrindinė herojė Viana Rošė nėra eilinė asmenybė. Ji išsiskiria iš aplinkos, vietiniai gyventojai laiko ją išsišokėle, bet jie klysta – ne visus, kurie yra kitokie pavykstapakeisti, priversti prisitaikyti ar išvyti. Viana Rošė be galo stipri moteris, kovojanti už savo vietą posaule, už savo teises. Ji nesusigūžia ir nesislepia, priešingai, ši moteris aukštai iškelta galva ir su šypsena pasitinka priešus. Kartais susimąstau, kiek drąsos ir ryžto reikia šitaip gyventi. Kovoti, pasikliauti savimi, tikėti tuo ką darai, sunkiai dirbti, padėti kitiems žmonėms ir svarbiausia, visumoje jausti pasitenkinimą, laimę ir džiaugsmą. Nedaug tokių žmonų pažįstu. Tai vienetai. Tačiau kodėl? Ar paklausiame to savęs? Ko trūksta likusiai daugumai? Aš manau, kad tai – valia, ryžtas, drąsa, užsispyrimas ir tikėjimas tuo ką darai.  Štai ko trūksta. Iš ties tai visai nedaug, kiekvienam tai priklauso ir galime pasiimti sąlyginai nemokamai. Deja, tik sąlyginai, nes vardan geresnio, pilnavertiškesnio gyvenimo turime paaukoti tingumą ir nemažą dalį savo laisvalaikio. Lipti aukštyn visada sunkiau nei leistis į apačią. Manau dėl to daugelis iš mūsų ir slenka palei vidurį, rutiniška, pastovia, pilka vaga. Apmaudu.

Būtent todėl ir esu tokia pamišusi dėl šių knygų. Jos nustumia tolyn šį apmaudą su pesimizmo šešėliu slenkančiu iš paskos. Pajunti, kad gali kažką pakeisti. Na ir kas, kad tai tik filmas, tik knyga, išgalvota istorija, bet iš jos gali pasiimti tai, kas įkvepia, priverčia atsitiesti, suimti save į rankas, imtis veiklos, tikėti, jog įmanoma įveikti visas gyvenimo kliūtis.

Dar geriau būtų, jei net be tokių istorijų mes visi ryžtingai žengtume pirmyn, tikėtume tuo, ką darome, ir džiaugtumėmės. Svarbiausia džiaugtumėmės. Nuoširdžiai. Niekas neatsiranda be pastangų, bet mes savo likimo kalviai, tai ir kalkime jį kuo stipriau ir atsakingiau. Mes esame juk to verti :)

Geros dienos!

Paulina

O, ilgesy, be tavęs nebūtų tokios laimės…

Ar kada jautėte tą džiaugsmą, kai susitinki seniai nematytą brangų draugą(ę) ir pajunti tokią  laimę, tarsi būtų išsipildžiusi didžiulė svajonė. Pirmąją susitikimo akimirką net nežinai ko griebtis: norisi viską kuo greičiau išpasakoti, išsakyti, apkabinti, prajuokinti, nuolat šypsaisi fiziškai negalėdamas nutaisyti kitokios veido išraiškos…

Tai iš tiesų gera, smagu ir vertinga. Ypač kai anksčiau su tuo žmogumi matydavaisi kasdien: kartu važiuodavai į mokyklą, kartu grįždavai namo, kartu žiūrėdavai naujus filmus, kartu liūdėdavai. Apninka nostalgija… Būtent dėl to ilgo nesimatymo būna taip gera vėl susitikti.

Aš dabar net negalėčiau kitaip kalbėti, nes vos prieš valandą išlydėjau savo gerą draugę. Mums poros parų neužtektų viskam apšnekėti, ką jau kalbėti apie vieną vakarą… Juk tiek daug yra ką papasakoti, kai gyvenime vyksta pokyčiai, lekia savaitės, įvykis seka įvykį, kai tiek daug dar nepažinta ir neatrasta… Be galo džiaugiuosi, nes nesimatėme nuo rudens, o atrodo tarsi jau metus… Tikiuosi greit vėl susimatysim ir nebe taip retai. Kad ir kaip kartais atrodo viskas keblu ir nesuderinama laiko atžvilgiu, bet kaip sakoma, labai norint viskas įmanoma ;)

Mūsų susitikimui pažymėti man labai įstrigusi daina :)

O dabar apie dar vieną ilgesį, šiek tiek kitokį, tačiau tikrą. Tai – žvaigždžių ilgesys. Vos išėjusi laukan spaudžiant 15 laipsnių šaltukui pirmiausia užverčiau galvą ir… taip pamačiau žvaigždes. Daugybę, galybę žvaigždžių! Atrodytų, na ir kas čia tokio nuostabaus? O tas, kad Vilniuje to taip lengvai nepamatysi. Sostinėje naktinis dangus nuolat oranžiniai rausvos spalvos. Gal ir matytųsi žvaigždės gerai įsižiūrėjus, bet tikrai ne šitaip ryškiai, ir ne tokioje gilybėje.

Įsivaizduokit. Kaimas, na už kaimo ribų. Aplink – nė vienos lempos ar šviesos lange. Eini  keliu, po kojomis šiugžda sniegas, odą kausto šaltis, nešiesi rankoje prožektorių, kad nenuklystum į griovį. Visur kitur –  Tylu. Išjungi vienintelį šviesos šaltinį, pakeli akis aukštyn ir pamažėle eini stebėdamas beribį kiekį didesnių ir mažesnių spingsinčių taškelių. Jie aplink, jie visur, tarsi būtum po didžiuliu kupolu. Argi tai ne nuostabu? :) Man tai – neįkainojama.

Beje, dar vienas mažutis pastebėjimas. Šią naktį viskas pasidengė šerkšnu: mežiai, lempos, vartai, kastuvai, durų spyna iš vidinės namo pusės… Tai žavu. Mėgstu šerkšną :)

Gero Jums vakaro, nakties ir ryto.

Paaukokit truputėlį savo gyvenimo laiko tamsioms, tylioms, stingstančioms, šerkšnotoms,  ir giedroms žiemos naktims. Tai verta.

Laiminga,

Paulina

Pirštinės, tvarkymasis ir mamos baltasis pyragas

Labas!

šiomis dienomis mano pasaulį nuskaidrino keletas nedidelių, nelabai reikšmingų tačiau begalo malonių dalykų. Tarpe daugybės kasdieniškų įvykių tie keli smagūs man lyg kokie raudoni taškai pilkame fone.

Kolkas mieliausias iš naujausių mano asmeninių atradimų yra mezgimas :) Taip taip, mezgimas! Skamba gana keistai, nes sakiau, kad gyvenime niekada nemegsiu ir še tau! Tikriausiai mano linksmoji kambario draugė padarė man mažą (didelę) įtaką :) Tai ji mane išmokino megzti pynes, kiauraraščius, ir schemos jau ne vien kvadratukų ir rutuliukų makalynė :D Aš tiesiog pamilau virbalus ir tuos minkštučius švelnučius siūlus iš kurių gimsta pirštinės-riešinės. Turiu pripažinti, kad vėl vartoju frazę su žodeliu “niekada“, ogi niekada nemegsiu megztinių ar kokių kitokių didelių drabužių. Tai taip ilgai trunka… nežinau kas turi manyje apsiversti, kad ryžčiausi tokiam žygdarbiui…

Taigi virbalų pakerėta darbuojuosi prie pirštinių :) O čia mano pasižaidimas atitekęs dukterėčiai :)

Kaime turiu kitokių širdžiai mielų dalykėlių. Pavyzdžiui mamos kepama “bulka“. Kartais man pakliūva ją užminkyti. Nelengvas darbas, tikrai, bet už tai kaip skanu paskui ją valgyti storai užsitepus obuolienės… Mmmm… Net seilė tįsta pagalvojuos, juolab, kad šią akimirką ji kepa… ir kvepia… Pagalvojau, kodėl gi neįdėjus čia recepto, o gal kasnors surizikuos ir išsikeps.. Na jei nepavyks tai nieko per daug nebus gaila, tik miltų ir pieno :D

Naminis baltasis pyragas

1 kg kvietinių miltų

2 stiklinės pieno

2 saujos cukraus

1 šaukštelis druskos

20-30 g mielių (nemaltų)

aliejaus

Pirmiausia susipilti į didelį dubenį pusę miltų, cukrų ir druską. Mieles ištirpindi nedideliame kiekyje šilto vandens, pašildyti pieną. Atsargiai maišant po truputį pilti pieną (eigoje supilti ir mieles), kol masė pasidarys bent daugmaž vientisa. Tada paviršių storai užbarstyti miltais  ir padėti šiltai, kad pakiltų. Dubenį reikėtų šiltai apkamšyti :)

Kai tešla pakyla reikia minkyti supilant visus likusius miltus. Kartkartėmis beminkant rankas galima suvilgyti šlakeliu aliejaus, kad mažiau liptų. Minkyti, kol tešla nebelips prie rankų. Tiesa, tai sunkiai įmanoma, bet bent jau tol, kol nebėra sunku ją atplėšti nuo delnų (dar vienas būdas kaip galima patikrinti tešlą ar ji tinkama (išminkyta, ne per minkšta) tai paėmus ją visą pakelti, o tada vėl nuleidus į dubenį stebėti ar labai skleidžiasi į šonus :) ). Išminkius gražiai sulyginti paviršių, aptepti aliejumi ir vėl apklosčius padėti kad pakiltų. Dažnai pakyla tiek, kad kone virsta iš bliūdo, tad nepasiimkit per mažo!

Pakilusią tešlą sudėti į formas (aukštais kraštais) užpildant 2/3 tūrio, vėl leisti šiek tiek pakilti ir pakepti į 200 laipsnių karščio orkaitę maždaug valandai. Geriausias būdas patikrinti ar iškepė – apvertus pastuksenti į apatinę kepinio pusę. Jei barška – iškepė :)

P.S. dideliems tinginiams: galima iškart užmaišius pradėti minkyti nelaukus kol pakils, bet savaime suprantama, jog geriau gaunasi pagal receptą :)

Tai tiek šį kartą.

Geros dienos!

Su šypsena :),

Paulina

Egzistuos ar gyvuos?

Šią akimirką bandau sugaudyti visas mintis besisukančias ore virš mano galvos. Bando įsivyrauti keista atmosfera, kad vėl stengiuosi iššokti aukščiau bambos. Man niekada nesisekė su blog’ais. Buvau pradėjusi gal 4 kartus. Ir nieko. Jie nudžiūvo dar būdami visai mažais ir silpnais daigeliais. Akivaizdu – per mažai prižiūrėjau, per mažai stengiausi.

Sugaunu kitą mintį, kur klausiu, kodėl vėl tai darau? Truputį pamąsčiusi išsiaiškinu, kad tai svajonės, graužiančios iš vidaus, ir kuo ilgiau delsiu tuo atkakliau jos mane persekioja. “Rašyk, rašyk, rašyk… Ko tu delsi?“ – šnabžda man nuolat. Vis giniau jas tolyn. Dar ne laikas, dar ne šiandien, dar nežinau kaip, apie ką… Nors ne, problema matyt tame, kad įsikalbėjau sau, jog man trūksta iškalbos.  Šiaip ar taip, aš vis dėlto rašau. Vardan svajonių… :)

Vėl užmetu tinklą į minčių spiečių. Šįkart pagaunu kažką apie pastangas… Atsargiai išvynioju gležną popierėlį. O ten… Hm… ganėtinai aukšti siekiai: papildyti blog’ą įrašu bent porą kartų per savaitę, stengtis, kad būtų įdomu (tai reiškia nerašyti bet kaip), nesiskųsti ir nedejuoti, nes tai skleidžia blogą nuotaiką ir atbaido skaitytojus (che, che, labai tikiuosi, kad tokių atsiras), o svarbiausia, pasiryžti ir nemarinti bent jau šio blog’o.

Ir pabaigai. Jei šis mano tinklaraštis pasimetęs ir apipelijęs kažkur egzsistuos reikš, jog aš ir vėl susimoviau ir neužtekau valios. O to aš visiškai nenoriu. Taigi, privalau dėti pastangas, kad jis gyvuotų, įsišaknytų, sužaliuotų, suvešėtų ir pražystų. Galbūt tada mažasis padarėlis,vardu blog’o svajonė, leis man jaustis laimingesnei nei esu dabar.

Tik nenumirk, nenuvysk, nenudžiūk! Prašau. Išvysk pasaulį.