Pamiršti.

Dairiausi pro langą svarstydama, ką įdomaus parašyti į blog’ą. Vaizdas tikrai nėra labai įdomus (aptriušęs daugiabutis su nereikalingų daiktų prigrūstais balkonais ir pulku balandžių ant stogo), bet vis kažkaip erdviau akims, nei nuolat matyti keturias sienas ar kompiuterio ekraną. Taigi, stebėjau nejudrų, kone  savo paties ramybėje mirštantį pastatą. Tada į ketvirto aukšto balkonėlį išėjo pavargusi senutė su raudona skepeta ant galvos. Ji padžiovė, ant aukštai ištempto šniūro, porą storų kojinių, dar kažką pasikrapštė krūvoje rakandų ir lėtu tempu gryžo atgal uždarydama duris ir užtraukdama ilgas baltas užuolaidas.

Tai stebėdama susimąsčiau. Susimąsčiau apie visus senolius, kurie kasdien vaikšto tarp mūsų,  pamažėle kruta, gyvena. Dažnai matome juos laukiančius troleibusų stotelėse, tempiančius su savimi sunkius arba priešingai visai lengvučius ir tuščius maišus, o jų žingsniai lėti ir nebe žvalūs. Vis pastebiu senutes, stovinčias miesto centre ar prie turgelių ir pardavinėjančias, ar tiksliau bandančias parduoti, darželio gėles ir žibučių puokšteles pavasarį, nedidelius, bet tikrai lietuviškus obuolius rudenį ir vilnones kojines, numegztas atgrubusiais pirštais ir išardytų megztinių siūlų. Aš praeinu pro jas, matydama pavargusius, bet viltingus žvilgsnius ir vis galvoju, o gal kada reikėtų nusipirkti žibučių. Tačiau galiu jų pasirinkti ir pati, todėl niekada neperku. Tos senutės stengiasi, tikisi (tikrai nemanau, kad stovi lauke, pavyzdžiui  prie -10 laipsnių, vien dėl smagumo), tačiau to, ką jos siūlo ne tik man nereikia. To daug kam nereikia. Man liūdna ir kartu baugu. Kodėl šiame pasaulyje taip yra? Aš nesuprantu, kodėl žmonės, sunkiai dirbę visą gyvenimą, turi kęsti nepriteklius ar tiesiog sunkią ir vienišą senatvę? Tai – neteisinga. Taip yra. Bet tai nereiškia, kad taip ir turi būti. Galbūt valstybė juos pamiršo, nepamirškime bent mes.

Pamenu, kaip vieną dieną aš suvokiau, kad laikas nepaliaujamai lekia, ir kad visi žmonės, kurie man brangūs anksčiau ar vėliau iškeliaus. Tą dien aš supratau, kad man dar likę daug laiko, o va, močiutei nežinia kiek. Todėl stengiuosi ją aplankyti visada, kai tik važiuoju per tą miestą. Nenoriu vėliau suvokti, kad taip ir nespėjau jos pažinti. Prisiminkime mums svarbius žmones kuo dažniau. Mūsų senelius ir jau senstančius (kad ir kaip bebūtų sunku tai pripažinti) tėvus. Neleiskime jiems jaustis vienišiems ir nebereikalingiems, nes tai blogiausia, ką galime padaryti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s