Knygrišystės apsėstoji

Man regis, kartą apie tai jau kalbėjau. Bet. Bet esmė yra tame, kad aš matau jog man sekasi šioje srityje, kad knygeles padarau ganėtinai (?), visai (?), o gal netgi labai neblogai :). Aš džiaugiuosi, kad pagaliau radau nišą, kur galiu save realizuoti. Na, juk žinote, koks geras jausmas, kai kažką darai, ir jauti, kad tas darbas patinka, o pabaigus stebi naują kūrinį ir šypsaisi dėl gero rezultato :) Štai taip būna man, kai prisėdu prie darbo stalo, apsiskleidžiu jį visą popieriais, ir visokiais kitokiais reikalingais rakandais, tada čiumpu liniuotę, pieštuką, peiliuką ir dirbu dirbu… Taip noriu kuo greičiau sužinoti, kas gausis, kad negaliu sustoti. Na, manau tai vadinama užsidegimu ar entuziazmu :).

Taigi, dabar mano kambaryje saugiai guli… 6 knygelės :). Dar visai nedaug, ir dar nėra kuo didžiuotis, bet manau bent jau džiaugtis tai galima :) ? Tiesa, skaičiau, kad knygrišystės mokomasi 7 metus, taigi man dar oj kaip toli iki tapimo knygriše. Bet aš mokysiuosi ir praktikuosiuosi, kad tobulėčiau. Stengsiuosi, kad ateityje mano knygelės būtų vis geresnės, turiu galvoj be tų (kartais tik man matomų) klaidelių, kurių vis pasitaiko, dėl nežinojimo ir neįgudimo. Viskas juk įgyjama praktikuojantis ar ne? 10 procentų gabumų ir 90 procentų darbo. ;)

Beje, už sudominimą ir geras pamokas, turiu padėkoti Sarmai iš auksarankės.com akademijos :). Geras mokytojas sugeba įkvėpti mokinius :)

Taigi, noriu su jumis pasidalinti kitomis savo knygelėmis :)

1-oji nuo a iki z mano padaryta knygelė :) Japoniškasis įrišimo būdas. Apie 12×20 cm

Koptiškasis įrišimas – knygelė be nugarėlės. Maža 7,6×10 cm :)

Linu aptrauktas reljefinis viršelis; klasikinis įrišimas :)11×13 cm.

O šią mažylę buvo ypač malonu gaminti. Viršelio apraukimui panaudojau sesės austą (nežinau kaip pavadini) gobeleno pavyzduką. Tas pats patogus ir tvirtas klasikinis įrišimas. 6,5×7 cm.

O čia albumas 20×20 cm, japoniškasis įrišimas. Viršelis dar be dekoro, kuris mano manymu turėtų būti geltonas karpinys, vis nesumąstau kas tai galėtų būti :)

Ir šviežiausias darbas. Ilgo dygsnio įrišimo knygutė :) Padariau su skirtuku :). 6,7×9,5 cm.

Na, štai ir visas mano turtas. Tikiuosi jums patiko. Lauksiu komentarų, pastabų, kritikos :)

Gražaus vakaro,

Paulina

Reklama

Pamiršti.

Dairiausi pro langą svarstydama, ką įdomaus parašyti į blog’ą. Vaizdas tikrai nėra labai įdomus (aptriušęs daugiabutis su nereikalingų daiktų prigrūstais balkonais ir pulku balandžių ant stogo), bet vis kažkaip erdviau akims, nei nuolat matyti keturias sienas ar kompiuterio ekraną. Taigi, stebėjau nejudrų, kone  savo paties ramybėje mirštantį pastatą. Tada į ketvirto aukšto balkonėlį išėjo pavargusi senutė su raudona skepeta ant galvos. Ji padžiovė, ant aukštai ištempto šniūro, porą storų kojinių, dar kažką pasikrapštė krūvoje rakandų ir lėtu tempu gryžo atgal uždarydama duris ir užtraukdama ilgas baltas užuolaidas.

Tai stebėdama susimąsčiau. Susimąsčiau apie visus senolius, kurie kasdien vaikšto tarp mūsų,  pamažėle kruta, gyvena. Dažnai matome juos laukiančius troleibusų stotelėse, tempiančius su savimi sunkius arba priešingai visai lengvučius ir tuščius maišus, o jų žingsniai lėti ir nebe žvalūs. Vis pastebiu senutes, stovinčias miesto centre ar prie turgelių ir pardavinėjančias, ar tiksliau bandančias parduoti, darželio gėles ir žibučių puokšteles pavasarį, nedidelius, bet tikrai lietuviškus obuolius rudenį ir vilnones kojines, numegztas atgrubusiais pirštais ir išardytų megztinių siūlų. Aš praeinu pro jas, matydama pavargusius, bet viltingus žvilgsnius ir vis galvoju, o gal kada reikėtų nusipirkti žibučių. Tačiau galiu jų pasirinkti ir pati, todėl niekada neperku. Tos senutės stengiasi, tikisi (tikrai nemanau, kad stovi lauke, pavyzdžiui  prie -10 laipsnių, vien dėl smagumo), tačiau to, ką jos siūlo ne tik man nereikia. To daug kam nereikia. Man liūdna ir kartu baugu. Kodėl šiame pasaulyje taip yra? Aš nesuprantu, kodėl žmonės, sunkiai dirbę visą gyvenimą, turi kęsti nepriteklius ar tiesiog sunkią ir vienišą senatvę? Tai – neteisinga. Taip yra. Bet tai nereiškia, kad taip ir turi būti. Galbūt valstybė juos pamiršo, nepamirškime bent mes.

Pamenu, kaip vieną dieną aš suvokiau, kad laikas nepaliaujamai lekia, ir kad visi žmonės, kurie man brangūs anksčiau ar vėliau iškeliaus. Tą dien aš supratau, kad man dar likę daug laiko, o va, močiutei nežinia kiek. Todėl stengiuosi ją aplankyti visada, kai tik važiuoju per tą miestą. Nenoriu vėliau suvokti, kad taip ir nespėjau jos pažinti. Prisiminkime mums svarbius žmones kuo dažniau. Mūsų senelius ir jau senstančius (kad ir kaip bebūtų sunku tai pripažinti) tėvus. Neleiskime jiems jaustis vienišiems ir nebereikalingiems, nes tai blogiausia, ką galime padaryti.