Dalykai, dėl kurių susimąstome, Nr. 1

Aš nemoku mėgautis skaitymu. Jei siužetas įdomus, puslapiai tiesiog tirpsta ir nebekreipiu dėmesio į tai, ką rodo laikrodis. Tegul net iki aušros, bet negaliu padėti knygos į šoną kol nepabaigiu. Šis keistokas simptomas neseniai vėl buvo pasireiškęs gana stipriai.

Taip jau nutiko, kad vaikštinėdama po knygyną, nesugebėjau praeiti pro stalą su iškaba „akcija“. Ir gerai, nes ten radau seniai išsvajotą ir savo laiko laukusią Joanne Harris knygą „Ledinukų bateliai“ (kas nežino, tai yra romano ir filmo „Šokoladas“ tęsinys). Net nebuvo jokių, man labai būdingų, dvejonių. Aš tiesiog įsikabinau į tą knygą… nors, iš tiesų, ne apie tai norėjau parašyti. Idėja buvo išdėstyti, kodėl man tai svarbu ir ką man davė šis kūrinys.

Taigi, mano santykis su šia istorija prasidėjo iš kito galo. Pirmiausiai, deja, pamačiau filmą („Šokoladas“). Nesakau, jog tai labai blogai, filmas man patiko, sužavėjo, ir gal kitu atveju aš niekad ir nebūčiau susidūrusi su šios rašytojos kūriniai. Šiaip jau dažnai sakoma, kad filmai neatitinka knygų ir dažnai būna daug prastesni, bet šiuo atveju drįsčiau nesutikti. Iš tiesų, šį tinklaraščio įrašą paskatino ne tiek knyga, kiek vėl pažiūrėtas filmas. Jį žiūrint daug kas paskatina susimąstyti.

Pagrindinė herojė Viana Rošė nėra eilinė asmenybė. Ji išsiskiria iš aplinkos, vietiniai gyventojai laiko ją išsišokėle, bet jie klysta – ne visus, kurie yra kitokie pavykstapakeisti, priversti prisitaikyti ar išvyti. Viana Rošė be galo stipri moteris, kovojanti už savo vietą posaule, už savo teises. Ji nesusigūžia ir nesislepia, priešingai, ši moteris aukštai iškelta galva ir su šypsena pasitinka priešus. Kartais susimąstau, kiek drąsos ir ryžto reikia šitaip gyventi. Kovoti, pasikliauti savimi, tikėti tuo ką darai, sunkiai dirbti, padėti kitiems žmonėms ir svarbiausia, visumoje jausti pasitenkinimą, laimę ir džiaugsmą. Nedaug tokių žmonų pažįstu. Tai vienetai. Tačiau kodėl? Ar paklausiame to savęs? Ko trūksta likusiai daugumai? Aš manau, kad tai – valia, ryžtas, drąsa, užsispyrimas ir tikėjimas tuo ką darai.  Štai ko trūksta. Iš ties tai visai nedaug, kiekvienam tai priklauso ir galime pasiimti sąlyginai nemokamai. Deja, tik sąlyginai, nes vardan geresnio, pilnavertiškesnio gyvenimo turime paaukoti tingumą ir nemažą dalį savo laisvalaikio. Lipti aukštyn visada sunkiau nei leistis į apačią. Manau dėl to daugelis iš mūsų ir slenka palei vidurį, rutiniška, pastovia, pilka vaga. Apmaudu.

Būtent todėl ir esu tokia pamišusi dėl šių knygų. Jos nustumia tolyn šį apmaudą su pesimizmo šešėliu slenkančiu iš paskos. Pajunti, kad gali kažką pakeisti. Na ir kas, kad tai tik filmas, tik knyga, išgalvota istorija, bet iš jos gali pasiimti tai, kas įkvepia, priverčia atsitiesti, suimti save į rankas, imtis veiklos, tikėti, jog įmanoma įveikti visas gyvenimo kliūtis.

Dar geriau būtų, jei net be tokių istorijų mes visi ryžtingai žengtume pirmyn, tikėtume tuo, ką darome, ir džiaugtumėmės. Svarbiausia džiaugtumėmės. Nuoširdžiai. Niekas neatsiranda be pastangų, bet mes savo likimo kalviai, tai ir kalkime jį kuo stipriau ir atsakingiau. Mes esame juk to verti :)

Geros dienos!

Paulina

Reklama